113 m. prieš Kristų, kai Zhang Qian iš Hanų dinastijos vykdė komandiruotę į Vakarų regionus, jis atgabeno česnaką į Centrines lygumas.
Pasak legendos, 2-ajame mūsų eros amžiuje Hua Tuo naudojo česnako sultis ir verkšlenimą, kad gydytų kirminus Rytų Hanų dinastijoje. Po Song dinastijos česnakai buvo naudojami medicinoje.
Li Shizhen Ming dinastijos laikų sąvade Materia Medica buvo užfiksuota, kad česnakai gali išvalyti penkis vidaus organus, pasiekti angas, išsklaidyti šaltį ir drėgmę, atbaidyti blogį, pašalinti karbunkulą ir patinimą bei ištirpdyti susikaupusį maistą.
Viduramžiais (476-1453po Kr.) Europą dažnai gaubė epidemijų baimės atmosfera, tačiau daugelis žmonių, kurie kasdien valgė česnaką, išgyveno ir buvo saugūs.
Prancūzijoje, Marselyje, česnakinio acto preparatas vadinamas „Keturiais vagys“. Pasak legendos, yra keturi vagys, kurių specializacija yra kapų vagystė. Prieš vagysdami jie vartoja česnako actą, kad išvengtų infekcijos. Taigi česnako actas gavo tokį gerą vardą.
1722 m. Prancūzijoje kilusi Marselio epidemija privertė daug žmonių vartoti česnako actą, kad išvengtų epidemijos infekcijos.
1930 m. Prancūzija pirmą kartą pateikė paraišką patentuoti vaistinio česnako preparatą.
1944 m. buvo atrastos česnako eterinio aliejaus veikliosios medžiagos, česnako prevencija nuo širdies ir kraujagyslių bei smegenų kraujagyslių ligų, diabeto ir vėžio tapo tyrimų centru.
19985 metais Italijoje sėkmingai išgauta vaistinių augalų auksu vadinamo česnako eterinio aliejaus veiklioji medžiaga, sukėlusi pasaulinę sensaciją.
Nuo 1985-2001 česnakai buvo tarp dešimties geriausių maisto produktų, kuriuos kasmet atrenka „American Science Times“.
